Kazimieras ir Stanislava Venclauskiai

Kazimieras ir Stanislava Venclauskiai. Aut. B. Zatorskis, Šiauliai, apie 1904 m.
Kazimieras ir Stanislava Venclauskiai. Aut. B. Zatorskis, Šiauliai, apie 1904 m.

Biografija

Kazimeiras ir Stanislava Venclauskiai - neeilinės XIX a. pabaigos – XX a. pirmos pusės istorijos asmenybės. Tai vieni žymiausių lietuvių tautinio judėjimo ir Lietuvos valstybės atkūrimo veikėjų, aktyvūs švietimo rėmėjai bei kultūros mecenatai, daugybės pamestinukų ir našlaičių globėjai.

Kazimieras Venclauskis gimė 1880 m. vasario 27 d. Juodeikiuose, Plungės valsčiuje, Telšių apskrityje. Mokėsi Lieplaukės pradžios mokykloje, Palangos progimnazijoje, baigė vokišką Liepojos gimnaziją. Nuo 1898 m. K. Venclauskis studijavo technikos mokslus Petrapilio ir mediciną – Varšuvos universitetuose. 1903 m. jis baigė Dorpato universiteto Teisės fakultetą ir visą savo gyvenimą vertėsi advokato praktika.

1902 m. K. Venclauskis sukūrė šeimą, vedė Stanislavą Jakševičiūtę.

Stanislava Jakševičiūtė-Venclauskienė gimė 1874 m. liepos 9 d. Šiauliuose. Baigė Rygos mergaičių gimnaziją. Vėliau studijavo scenos meną dramos kursuose Rygoje ir Peterburge. Tapo pirmąja profesionalia lietuvių aktore ir režisiere.

1903 – 1907 m. Venclauskių šeima gyveno Rygoje, kur K. Venclauskis dirbo teisininku, o jo žmona  aktyviai dalyvavo vietos lietuvių kultūros organizacijų veikloje.

1908 m. šeima grįžo į Šiaulius. K. Venclauskis aktyviai įsitraukė į politinį gyvenimą, ėmė vadovauti Šiaulių apskrities socialdemokratams, 1911 m. buvo išrinktas Šiaulių miesto Dūmos nariu. Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, K. Venclauskis buvo pirmuoju Šiaulių miesto burmistru, po to ėjo Šiaulių apskrities valdybos pirmininko pareigas. Taip pat buvo išrinktas į Steigiamąjį Seimą, vėliau dar du kartus į Seimą 1922 ir 1924 metais. 1925 – 1931 metais K. Venclauskis buvo Šiaulių miesto savivaldybės tarybos pirmininku, vėliau tarybos nariu.

S. Venclauskienė taip pat dalyvavo miesto politiniame gyvenime, tarpukariu kelis kartus buvo išrinkta Šiaulių miesto tarybos nare, tačiau aktyviausiai reiškėsi visuomeninėje veikloje. Sugrįžusi iš Rygos, ji su bendraminčiais ir vyru įsteigė dramos, muzikos ir dainos draugiją „Varpas“. Toliau režisavo lietuvių autorių pjeses, turėjo sumanymą įsteigti profesionalų teatrą.

Stanislavos ir Kazimiero Venclauskių šeima susilaukė dviejų dukrų: Danutės ir Gražbylės. Abi dukros, pasekę tėvo pavyzdžiu, Vytauto Didžiojo universitete baigė teisę.

Venclauskių šeima unikali tuo, kad išaugino ir išauklėjo per šimtą našlaičių, pamestinukų ir beglobių vaikų, finansiškai rėmė gabius, bet nepasiturinčius gimnazistus. S. Venclauskienė buvo uoli katalikė, jos namų durys visada buvo atviros nelaimių ir skurdo ištiktiems žmonės. K. Venclauskis žmonos sumanymus palaikė ir rėmė finansiškai.

Antrojo pasaulinio karo metais S. Venclauskienė su dukromis padėjo Šiaulių gete kalėjusiems žydams, juos fiktyviai įdarbindavo, slėpė savo namuose. Už tai visos trys yra gavusios Pasaulio tautų teisuolių titulus.

K. Venclauskis mirė 1940 m. vasario 24 d., palaidotas senosiose Šiaulių miesto kapinėse. Tuo tarpu S. Venclauskienė su vyriausiąja dukra Danute ir keletu jauniausių globotinių, artėjant karo frontui, pasitraukė į Vakarus. Po karo išvyko į JAV, gyveno Vaterburio mieste. S. Venclauskienė mirė 1958 m. sausio 16 d.